- mušinėti
- mušinė́ti, -ė́ja, -ė́jo J iter. dem. mušti. 1. K po truputį dažnai mušti, suduoti: Kam tu jį vis mušinė́ji, gal kad mažesnis? Ds. Motinos puolė pas pardėtinę, kam leidžia vaikus mušinėti Žem. Kartais jūs, ant kitų supykusios, giežiate apmaudą ant vaikų ir mušinėjate be kokio reikalo M.Valanč. | refl.: Atimsu tą lazdą, ka mušinė́jatės KlvrŽ. 2. pamažu atsitrenkti į ką, daužyti: Diedas vijo, klupinėjo, kakta žemę mušinėjo JD141. 3. užmušti; žudyti: Bejojant keliu, kvailys apsistojo pamiškėje, paleido kumelę ir pats priėjo prie balos varlių mušinėti BsPII33. Kito nieko nedirbo, kaip tiktai lamas mušinėjo žemėn, kailius sau tiekdamas S.Dauk. 4. Nč, Lg grėbliakočiu ar kuo kitu daužyti, sklaidyti, vartyti (šieno pradalgius): Nemušinė́k šieno – tegul stovi pradalgiuos Ktk. Vyrai šienauna, o piemenai šieną mušinė́ja Vlk. Reikia mušinė́ti šienas iš pradalgių – šiandiej gera pagada, tai išdžius Ds. 5. po truputį, dažnai gaminti, sukti (sviestą): Mušinė́ju sau sviestą, ir gana Skr. \ mušinėti; apmušinėti; atmušinėti; įmušinėti; išmušinėti; numušinėti; pamušinėti; permušinėti; pramušinėti; primušinėti; sumušinėti; užmušinėti
Dictionary of the Lithuanian Language.